Atvelykio sekmadienį Višakio Rūdoje po Šv. Mišių žmonės neskubėjo skirstytis,  nes ši diena ypatinga. Išsipildė bendruomenės svajonė turėti savo krašto  muziejų. O jie įrengti net du, t.y. liturginių reikmenų ir buities ir įžymių krašto  žmonių. Bendruomenei savo lėšomis būtų sunku įgyvendinti, tačiau pasitelkus  projektines lėšas viskas įmanoma. Višakio Rūdos kaimo bendruomenė baigė  įgyvendinti Sūduvos VVG strategijos „Sūduvos krašto kaimo gyventojų gyvenimo  kokybės gerinimas” II prioriteto „Kultūros tradicijų puoselėjimas ir  bendruomeniškumo skatinimas” projektą „Višakio Rūdos krašto kultūros ir istorinio paveldo išsaugojimas”, kurio bendra vertė 37 395,63 Lt., iš kurių 80 proc. sudarė paramos lėšos (29 916,50 Lt.) ir 20 proc. (7 479,13 Lt.) įnašas natūra- savanoriškas darbas. Šio projekto metu pritaikytos klėtelės patalpos muziejaus ekspozicijoms, įsigyti ekspoziciniai stendai bei apdailos medžiagas patalpų sutvarkymui, įsigyjata įgarsinimo ir vaizdo technika, surengti 3 renginiai, skirti krašto istorinei ir kultūrinei veiklai skatinti.

Atidarymo šventėje dalyvavo Sūduvos VVG pirmininkė Reda Kneizevičienė, Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius, keletas tarybos narių, kraštietis kunigas Ignas Plioraitis. Tarybos narys Gediminas Vaišnora padovanojo naujam muziejui keletą senų algebros vadovėlių. Po svečių sveikinimų renginio organizatoriai pakvietė visus pasižiūrėti Kazio Griniaus gimnazistų parengtos literatūrinės kompozicijos skirtos Kristijonui Donelaičiui, visus susirinkusius linksmino šaunioji Višakio Rūdos kaimo kapela „Šaltinėlis”. Renginio metu buvo padėkota visiems, kurie savo indėliu prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo. Višakio Rūdos bendruomenės pirmininkė Loreta Matusevičienė padėkos raštą įteikė šio projekto sumanytojai ir projekto vadovei Višakio Rūdos kaimo kultūros namų vedėjai Marytei Klimavičienei.

Po renginio visi buvo pakviesti aplankyti muziejus. Tradicinę atidarymo juostelę perkirpo Sūduvos VVG pirmininkė Reda Kneizevičienė ir Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius, o greta muziejaus kankliavo Būdos kaimo saviveiklininkės.

Tikime, kad šie muziejai bus dažnai lankomi, nes eksponatų yra labai įdomių. O svečių tikime tikrai netruks. Sūduvos VVG pirmininkė informavo, kad liepos mėnesį šių muziejų aplankymas yra įtrauktas į Sūduvos VVG partnerių iš Slovakijos programą, kurie atvyks pagal tarptautinį projektą.

Sūduvos VVG informacija

  Vaikai mąsto giliai. Jautriai nugriebti į paviršių burbuliuojančių  genialių jų minčių purslus – ta pusė vyksmo, kurią turime atlikti mes,  „Architektūros fondo“ savanoriai, jei norime sukurti ką nors  ypatinga. Šį kartą pasidalinsime įspūdžiais apie konceptualią ir  praktišką jaunų žmonių duoklę miestelio bendruomenei Višakio  Rūdoje. „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“, projekto metu jau  įprasta miesteliuose ieškoti vietų, kurias norisi prisijaukinti. Šiame  Suvalkijos miestelyje nekomercinio edukacinio projekto savanoriai lankėsi rugpjūčio 10-13 dienomis ir drauge su vietos jaunimu ir vaikais analizavo aplinką, kūrė projektus, naudojo lengvai pasiekiamas medžiagas ir vertė jas į naudingus daiktus.

Rugpjūčio 10 dienos vakarą žaliasis projekto autobusiukas ir savanoriai buvo svetingai pasitikti ne tik kaimelio bendruomenės pirmininkės su klebonu, bet ir įmirkusių debesų, kurie vaikus nubaidė nuo pirmojo susitikimo su savanoriais. Vis dėlto dirbtuvių dienomis su dangumi praplaukiančiais bastūnais susitarėme ir jie leido mums į valias padirbėti.

Vėsus pirmos dirbtuvėlių dienos rytas džiugino besirenkančių vaikų smalsiais veidais. Po truputį iš visų kaimelio pakampių ir iš gretimo Jankų kaimo susirinko gausus būrys „skruzdėliukų“, kurie per tris dienas pavirto į darbštų ir darniai bruzdantį skruzdėlyną. Iš dviejų branduolių susibūrusi komanda miestelio aplinką analizavo dviem požiūrio kampais: atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų. Taip užčiuopėme labai reikšmingą miestelio urbanistinį elementą – stotelę. Vaikai, žvalgydamiesi į kelią, mąstė apie jos reikšmę ir paskirtį. Kiek retoriškai klausinėjome vieni kitų: kada atsiranda stotelė – kai pastatomas ženklas ir pažymima vieta žemėlapyje ar kai laukiantieji numindo pakelę bestoviniuodami ir lūkuriuodami atlekiančio autobusiuko.

Tokie pamąstymai paskatino didesnį dėmesį sutelkti į du įdomius objektus: stipriai išreikštą stotelę su modernistiniu paviljonu bei „nematomą“ stotelę – pakelę, pažymėtą laukiančiųjų mynimo. Pastarąją pavadinome „parkelio stotele“. Joje daugelis senyvo amžiaus žmonių stabtelėdavo laukdami autobuso, nes senoji stotelė yra pernelyg toli. O ši stotelė, nors ir oficiali bei geriau įrengta, buvo nejauki ir turėjo gana prastą reputaciją dėl netvarkos. Taigi visi kartu bandėme sukurti vietas, kuriose jauku laukti autobuso ar atvykstančio tėčio. Taip gimė dviejų stotelių jungtinis projektas.

Vaikai nepamiršo ir savo žaidimų aikštelės, kuri tuo metu atrodė pavargusi ir išblukusi. Buvo nuspręsta ją atgaivinti, o visas erdves sujungti koloritu bei naujomis detalėmis: šiukšliadėžėmis, dviračių stovais. Pabaigę projektavimo procesą, susirinkome senus lietvamzdžius, peržvelgėme klebono nereikalingos medienos krūvą ir miestelyje pabiro nekantraujantys vaikai su teptukais rankose, o po to – ir spalvingos lentelės. Iš jų vėliau susuktos, sugręžiotos, sukaltos šiukšlių dėžės, suoliukai ir kiti sėdėjimo paviršiai, skirti miestelio erdvėms.

Antrą rytą netilo šveitikliai, pjūklai, pjūkleliai ir vaikų klegesys, o paskutiniąją dieną, pasiskirstę į „gręžėjų“, „tašelių“, „aplinkos tvarkytojų“, „šiukšliadėžių“ bei „dažytojų“ komandas, iškart ėmėmės darbo. Ir nors nelaukti svečiai – debesys – sujaukė paskutiniųjų darbų atlikimą, dauguma projektų buvo sėkmingai įgyvendinti ir pristatyti.

Paskutiniajame projekto aptarime dalyviai dalindamiesi įspūdžiais teigė pasiilgsią dirbtuvėlių šurmulio. Vaikai pasižadėjo ir toliau kūrybingai tvarkyti savo aplinką, o savanorių veidus nušvietusios šypsenos bylojo, kad tikslas pasiektas. Miestelio savanoriai, dėkingi už vaikų darbus ir gerą nuotaiką, nusprendė sukonstruoti sūpynes, kurių nespėjo įrengti su vaikais. Taip patamsyje, jau po oficialaus rezultato pristatymo, radosi KAD savanorių padėka Višakio Rūdos vaikams.

Višakio Rūda (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskritis)
2013 rugpjūčio 10-13 d.
REZULTATAS: Prijaukinta stotelė: sutvarkyta erdvė, nudažytas suoliukas, įrengti sėdėjimo paviršiai, dviračių stovai, sukonstruota šiukšlių dėžė, nupieštas žaidimas ant asfalto.
Įrengta iki tol niekaip nepažymėta „parkelio“ stotelė: sukonstruotas suoliukas, šiukšlių dėžė, paviršius sėdėjimui ant seno buvusios mokyklos pamato.
Atnaujinta žaidimų aikštelė: nudažyti krepšinio ir tinklinio stovai, išvalyta aikštelė, atnaujintas sulūžęs suoliukas, įrengti dviračių stovai, šiukšliadėžė.
SAVANORIŲ KOMANDA: Birutė Petruškaitė, Karolina Štreimikytė, Linas Kazlauskas, Margarita Kaučikaitė, Norbert Tukaj.
VIETOS KOORDINATORĖ: Loreta Matusevičienė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Asta, Viktorija, Miglė, Silvija, Samantas, Deividas, Deivydas, Augustas, Džiugas, Silvija, Rūta, Rūta, Karolis, Laimis, Erika, Justė, Brigita, Roberta, Emilija, Gintarė, Ernestas, Augustina, Tomas.
ŽMONĖS, PRISIDĖJĘ PRIE DIRBTUVĖLIŲ ĮGYVENDINIMO: Jankų dienos centras, Višakio Rūdos gyventojai.

KAD’13 – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis.

 „Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta “Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.

 Projektą finansuoja ES programa „Veiklus jaunimas“ ir LR Kultūros ministerija.

„Architektūros [vaikų] fondo” informacija”