Sasnavoje vyko protų mūšis „Lietuvos istorijos žinovas“.
Gaivus Kovo 11-tosios rytas džiaugsmingu gerviu klyksmu mylinčius savo tėvynę sasnaviškius ir kitų bendruomenių žmones sukvietė į Sasnavos bendruomenės namus, kuriuose jau trečią kartą vyko protų mūšis „Lietuvos istorijos žinovas“. Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė visus pasveikino su Lietuvos švente, žaidėjų komandoms palinkėjo sėkmės. Taigi komandos iš Sasnavos, Igliškėlių, Puskelnių ir Gavaltuvos pradėjo Protų mūšį Geltonajame, Žaliajame ir Raudonajame turuose atlikdami po 5 užduotis. Išradingas užduotis (ar tik ne Valinsko įtaka?) žaidimui sukūrė Sasnavos bibliotekininkė Aušra Valaitienė. Jos buvo turiningos ir erdvės, ir laiko pojūčiu. Tad reikėjo žinių iš geografijos, istorijos,literatūros, kultūrinio paveldo, periodikos ir, aišku, – pažinti savo tėviškę, gimtinę, kurios takais vaikštai rytą vakarą. Štai Geltonajame ture reikėjo įvardinti vieną žodį, kuris vienija nuotraukose pateiktus kryžius: Sasnavos, Puskelnių, Gavaltuvos. Visi šie kryžiai pastatyti 1990 metais ir vienija juos žodis ATGIMIMAS. Tik po nepriklausomybės atgavimo išleistas talentingo išeivijos rašytojo Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ kai kam tapo kietu riešutėliu. Klausimas „Su kokiu augalu susijusi romano pagrindinio veikėjo pavardė?“ privertė paprakaituoti vyresniuosius.O štai komandos, kuriose buvo daugiau jaunimo (tai programinis literatūros kūrinys) džiaugsmingai šurmuliavo: tai ne kietis, ir ne dobilas, o paprasčiausia garšva, nes romano veikėjas – Antanas Garšva.
Žaliajame ture kai kurios komandos „prigrybavo“, bandydamos atsakyti į klausimą, kokią sriubą LDK lietuviai valgydavo pusryčiams. Na, ir nenuostabu, vienas iš galimų atsakymų buvo – grybų sriuba. Bet deja, mielieji, lietuviai valgydavo alaus sriubą. O štai seimo nario pavardę ir nacionalinį Škotijos augalą – dagį – išlukšteno net pirštų nesusibadę, bet užkliuvo ardydami žodžių grandinėlę: pelnas –pilnas – pienas – vienas.
Raudonajame ture iš tiesų buvo karšta. Reikėjo žinoti, kokiame laikraštyje pirmą kartą buvo publikuotas Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-tosios aktas, pasakyti, koks Sąjūdžio veikėjas kalba mitinge už Marijampolės vardo sugrąžinimą (Stasys Daugėla) ir kurią pilį Dzūkijoje „Lonely Planet“ rekomenduoja aplankyti: Merkinės, Trakų ar Gedimino? Va, čia tai ir komisija subruzdo: argi Vilnius ne Aukštaitija, o Dzūkija? Taip, ir Aukštaitija, ir Dzūkija. Tai pietiniai aukštaičiai, o juos mes vadiname dzūkais, o šį dainingą kraštą – Dzūkija. Ir visos šios pilys yra Dzūkijoje. O į „Lonely Planet“ paskelbtų Top 500 lankytinų objektų sąrašą yra įrašytas Kryžių kalnas ir Trakų pilis.
Raudonojo turo žodžių grandinėlė lyg tyčia buvo sukurta seneliams ir anūkams, tad geriausiai ją išardė kartų komandos. Vaikai greitai atspėjo Hario Poterio (skaitomiausios vaikų ir jaunimo knygos) draugo vardą Ronis, o vyresnieji paaiškino, kad kitaip akių dūmimas vadinamas monijimu arba monais.
Visai jokio akių dūmimo arba monijimo nebuvo komisijos darbe. Skaičiavo taškus, prakaitavo, kol galiausiai nusprendė, kad visos komandos labai stiprios, lygios, kad visi tikrai yra puikūs Lietuvos istorijos žinovai. Bet kadangi tai buvo mūšis ( nors iš tikrųjų niekas nesimušė
:D), tai buvo priversta paskelbti nugalėtojus. Tad šiemet laimėjo „…tiesiog Gavaltuva“. Antrąją vietą garbingai užėmė „Puskelnių protai“. O „Sasnavos zuikiai‘ ir „Igliškėliai“, surinkę vienodai taškų, po 13, liko treti. Na, šeimininkams kaip ir dera neišsišokti, o „Igliškėliai“, tiksliau vaivoriškiai, apskritai čia į avantiūrą pateko. Atvažiavo koncertuoti, o teko atidirbti dvigubai. Vadovaujamos Gintaro Difarto, „Vaivoros“ moterys savo eilėmis ir dainomis išdainavo ilgesį ir meilę, netektį ir viltį. Dainos apie tremtį ir prarastą tėvynę „daug daug dainelių, mieloji sese, aš padainuoti tau žadu“, apie partizanų auką Lietuvai „raudonu krauju aptaškyti paliko po žvaigždėm gulėt“ – tai ne vadovėliuose užrašyta istorija, tai tautos širdimi išjausta tėvynės meilė, perduota iš lūpų į lūpas, perrašinėta ant laikraščio skiaučių partizanų žeminėse ar išsiuvinėta drobės gabalėlyje tremtyje ir lageriuose. Todėl kaip giesmes kartu su „Vaivora“ jas dainavo ar niūniavo visi. O štai romansai ne vienam priminė tėvus, jų mėgtas dainas, mylimuosius, ne vienam ir ašara nuriedėjo. Ne skausmo… katarsio…kai per skausmą išgyveni pakylėjimą…
Ir kai visi sustoję ratu, suspaudę vienas kito delnus užtraukia „žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ norisi tikėti, kad gal daugiau sasnaviškių išgirs tą mūsų dainą ir norės kitąmet prisijungti.
